Nesupratau. Galvojau, kad tu verki. Galvojau, kad mazas laselis ant tavo skruosto yra asara, tavo asara. Deja, tai buvo ne tavo, tai buvo lietaus asara, lietaus lasas. Lietus ramiai slamedamas leidosi ant musu peciu, ir tempe mus zemyn. Mes kritome, vis gilyn, gilyn... ziurejau i tavo akis, jos buvo pilnos dziugesio, nesupratau. Mes krentame, o tu dziaugiesi.“ Kodel? Kodel tu dziaugiesi?“ sulaukiau keisto atsakymo “ todel, kad mes kartu“. Tuo metu supratau kaip myliu si zmogu. „mes galime pakilti, galime tapti vienu.“ Apsikabinome, su angelo, sidabru tviskanciais sparnais kylome aukstyn. Pasipriesinom lietui. Neuzmirsau to, ir nesiojuosi tai savo sirdyje... dabar, kai taves nera salia, man reikia taves, grizk! Prasau!... grizk, su lietum, su vieversiu, grizk! maldauju... nesuprataut, kodel? Kodel, mes turejome issiskirti, kodel mane palikai?... bet, suprantu.. tik dabar as suprantu, kad tau buvo lemta mane palikti... kad tau buvo lemta, pakilti angelu vienam, tau jau nebereikejo antro zmogaus , kad skristum, tu skridai vienas... uz lango lapu slamesys man primena tave, primena ta vasara kai vaziavome kartu prie ezero. Tu sedejai salia, mes tylejome. Zinai, kaip smagu tyleti kartu. Ejome ezero pakrante, saule pasislepe uz medziu. O mes vis ejome ir tylejome. Naktis. Pradejo pusti stipresnis vejas, per oda begiojo siurpuliukai, bet su tavim buvo gera. Menulis. Ta nakti buvo pilnatis. Mes ziurejome i liudna melnulio veida, jo zvilgsnis buvo toks smingantis, tarsi pranasaudamas mums nelaime. Mes bandeme pasislept nuo jo zvilgsnio, begome, begome nesustodami, kol pritruko oro, reikejo atsipusti. Dairemes aplinkui, kazkas misko gludumoj svytejo, nusprendeme eiti pasiziureti. Ejome per miska, basi. Buvo baugu, bet kuo daugiau nuejome, tuo daugiau atsirado drasos. Mes artejome prie tikslo. Pamateme, kad tai kazkieno paliktas lauzas. Prisedome prie jo. Pajauciau tavo tvirta ranka, kuri tvirtai apglebe mane. Buvo gera su tavim. Kaip pasiilgau taves, tavo melynu akiu, tavo skardaus juoko... man truksta taves. Griztu prie tos nakties. Mes sedejome. Tavo veide zaide liepsnu seseliai. As uzmigau. Jutau, kad esi salia, jauciau tavo lygu kvepavima, glezna geles ziedeli, kuri isegei i plaukus kai buvome svajoniu pievoje. Ak, ten buvo taip nuostabu. Vasaros lietus tyliai krapnojo ant musu laimingu veidu. Atrode, lyg nuo musu dziaugsmo dangu perjuose vaivorykste. Paskui ejome basi per slapia zole, link ciurlenancio upelio. Vanduo, begantis vanduo man visalaika primena tave. Gal delto, kad megdavome kartu stoveti po lietum?... vandens ciurlenimas primena tavo balsa, jis toks raminantis. Mes galedavome tyleti kartu valandu valandas, prisimeni kaip visi sakydavo kad mes esame vienas zmogus? As pasiilgau to buvimo kartu, kartu viename. Pasiilgau tu pavasariu su tavim. Uz lango pliaupiantis lietus man primena tave. Negaliu uzmigt. Negaliu gyvent be taves. Prisimeni musu dienas praleistas kartu? Musu dienas, naktis, savaites, menesius... man to truksta. Tu mane ismokei siekti uzsibrezto tikslo. Mane ismokei gyventi... prisimenu musu pirmaja diena musu miske, prisimeni kaip ji atradome? Keliavome dvi paras kol radome musu miska, svajoniu pieva. Daznai praeinu pro miska. Bet nedristu uzsukti. Bijau saves, bijau minciu apie tave. Tavo praradimas mane sukauste, pasikeiciau taip kaip zmogus pasikeicia isimylejas, taciau sis pasikeitimas nuo praradimo. I galva keliauja mintys, tavo praradimas, miskas, lietus, tu... netekimas... prisimenu ta diena... pliaupe ziaurus lietus, tai reiske, kad tai musu diena. Buvo kaip tik sekanti diena po musu apsilankymo miskelyje, kai mateme mienuli. Tu turejai isvaziuoti, zadejai dar uzsukti pas mane. Sakei, kad kaip niekat atsargiai perlipsi per tvora, uzlipsi prie mano lango ir pagal musu susitarima pabelsi tris kartus. Sirdis labai nerimavo, tada kaip niekad laukiau tu triju kartu. Klausiaus menkiausio garso. Bet visur buvo spengianti tyla. Kaimynu suo nelojo, prisimeni kaip jis pykdavo ant musu? Visada is tolo pamates aplodavo. Laukiau kazko. Neramios mintis lindo i galvo. Mano mintis pertrauke gilus staugimas, pilnas skausmo. Suspaude sirdi. Staugimas buvo kaimynu suns. Pradejau verkt, nesupratau kodel. Asaros pacios ritosi skruostais. Lietus buvo nustojas lyti, bet staiga prasivere dangus ir pradejo pliaupti kaip is kibiro. Neramios mintis mano galvoje. Nesulaukiau taves. Kur tu? Atsidariau langa... ir sokau. Pradejau begti, begau... kur? Nezinau, kur akys vede, tarsi ieskojau taves. Sirdi jutau kaip tave praradau. Negalejau tuo patiket. Tave. As praradau tave. Baigesi mano gyvenimas. Nezinojau kas tau atsitiko. Ieskojau taves. Tavo pazystami apie tave nieko nezinojo, sake kad jau seniai tave nera. As jauciau, kad tu dingai, nors visi sake, kad tu tik isvaziavai, norejau tuo tiket. Po neramios savaites paaiskejo, as buvau teisi. Norejau prasmegti vietoj. Gallbut klausi kodel tau sakau? Todel, kad buvau musu miskelyje, nuejau atsisedau misko tankumyne prie buvusio lauzo. Maciau, kad kazkas ne taip. Ieskojau atsakymo. Pamaciau. Tai buvo krumo sakele kuria seniai kartu sodinome, kad uzaugtu krumas kuris mums primintu svajoniu pieva. Ta sakele buvo kaip tik is ten. Tai buvo to pacio krumo geles ziedas kuri isegdavai i mano gelsvus plaukus. Tas krumas turejo buti rausvas, o jis zydejo raudonais ziedais. Tai buvo musu megstamiausia spalva, spalva pasitikinciu zmoniu. Ir dabar daznai randu paliktas tavo „zinutes“ man. Kurios primena musu buvima kartu. Kai nueinu i miska viena, nebebijau. Zinau, kad esi salia. Kad saugai mane. Nebematau pikto menulio zvilgsnio, jis sildantis, raminantis. Vos tik pasirodo lietus atrodo, kad tu ateini su juo. As taip laukiu lietaus, man jo reikia kaip gelei saules. Nes lietus tai tu.
| Praeive... NeSaNtAiKa
1229 d atgal  |
